Darbuotojų sukurta intelektinė nuosavybė: ar ji tikrai priklauso jūsų įmonei?

Daugeliui įmonių – ypač technologijų, inovacijų ar kūrybinių paslaugų srityje veikiančių startuolių – intelektinė nuosavybė yra vienas svarbiausių verslo vertės elementų. Programinė įranga, technologiniai sprendimai, produktų ar vartotojo sąsajos dizainas, duomenų bazės, metodikos ar rinkodaros koncepcijos dažnai tampa pagrindu įmonės konkurenciniam pranašumui ir ilgalaikei verslo vertei. Tačiau praktikoje vis dar pasitaiko situacijų, kai tik pritraukiant investuotojus ar derantis dėl verslo pardavimo paaiškėja, kad svarbiausias įmonės turtas – intelektinė nuosavybė – teisiškai jai nepriklauso. Dažniausiai taip nutinka, kai darbo sutartyse intelektinės nuosavybės teisių klausimas apskritai neaptariamas arba apsiribojama bendro pobūdžio nuostata dėl visų teisių perdavimo darbdaviui, nes tokiais atvejais taikomos įstatyme nustatytos taisyklės, kurios ne visada atitinka įmonės interesus. Svarbu suprasti, kad intelektinės nuosavybės teisės darbo santykiuose darbdaviui nepereina automatiškai visa apimtimi. Vien tai, kad kūrinį ar sprendimą sukūrė darbuotojas, dar nereiškia, kad teisės į jį priklauso darbdaviui. Esminę reikšmę turi tai, ar konkretus rezultatas buvo sukurtas vykdant darbuotojo darbo funkcijas ir ką dėl intelektinės nuosavybės teisių yra susitarusios šalys, taip pat ir tai, kas konkrečiai buvo sukurta – kompiuterinė programa ar kitas autorių teisių saugomas kūrinys, dizainas ar išradimas. Todėl prieš galvojant apie intelektinės nuosavybės apsaugą, licencijavimą ar komercializavimą verta atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė iš tiesų turi teises į darbuotojų sukurtą intelektinę nuosavybę.

Autorių teisės darbo santykiuose: jos aktualios ne tik kūrybinėse industrijose

Autorių teisės įprastai siejamos su literatūra, muzika ar kitais meno kūriniais, tačiau autorių teisių saugomi kūriniai kuriami ne tik kūrybinėse industrijose. Autorių teisės gali saugoti ir brėžinius, mokymų ar prezentacijų medžiagą, interneto svetainių struktūrą ar dizainą, vartotojo sąsajos sprendimus ar kitus įmonėse kuriamus sprendimus, jei tai yra originalus darbuotojo kūrybinės veiklos rezultatas.

Kam priklauso autorių turtinės teisės į darbuotojo sukurtą darbo rezultatą

Bendroji taisyklė – jei darbuotojas autorių teisių saugomą darbo rezultatą (kūrinį) sukuria vykdydamas savo darbo funkcijas, autorių turtinės teisės į tokį darbo rezultatą pereina darbdaviui penkerių metų laikotarpiui, jeigu darbo sutartyje nenustatyta kitaip. Tik kompiuterių programų atveju galioja išimtis – jei darbuotojas programą sukuria vykdydamas savo darbo funkcijas, autorių turtinės teisės į ją darbdaviui pereina visam laikui, nebent šalys susitaria kitaip. Tai reiškia, kad jei darbo sutartyje nėra aiškiai numatyta ilgesnė teisių perleidimo trukmė, pasibaigus penkerių metų laikotarpiui autorių turtinės teisės į tokį darbo rezultatą grįžta darbuotojui. Todėl nesusitarus dėl ilgesnio teisių perleidimo termino po penkerių metų įmonė gali netekti teisės naudoti darbuotojų sukurtus darbo rezultatus, kurie tuo metu jau gali būti tapę esmine jos verslo dalimi. Svarbu ir tai, kad autorių turtinės teisės darbdaviui pagal įstatymą pereina tik į tuos darbo rezultatus, kurie sukurti vykdant darbuotojo darbo funkcijas. Jei tokio darbo rezultato sukūrimas nepatenka į darbuotojo pareigas, teisės į jį darbdaviui pagal įstatymą nepereina ir darbuotojas lieka visų teisių savininku, nebent šalys atskirai susitaria dėl jų perleidimo. Pavyzdžiui, jei programuotojas, vykdydamas savo darbo funkcijas, sukuria kompiuterinę programą, teisės į ją priklausys darbdaviui. Tačiau jei tokią programą sukurtų įmonės administratorė, tikėtina, kad tai nepatektų į jos darbo funkcijas, todėl teisės į tokį darbo rezultatą automatiškai darbdaviui nepereitų ir dėl tokių teisių perleidimo reikėtų atskiro šalių susitarimo. Todėl praktikoje svarbu darbo sutartyse aiškiai susitarti dėl intelektinės nuosavybės teisių perėjimo ir tiksliai apibrėžti darbuotojo darbo funkcijas, nes būtent nuo to dažnai priklauso, ar teisės į sukurtus sprendimus priklausys įmonei.

Kada teisės į darbuotojo sukurtą dizainą priklauso darbdaviui

Teisė į darbuotojo sukurtą dizainą paprastai priklauso darbdaviui, jei dizainas sukurtas vykdant darbuotojo darbo funkcijas arba naudojantis darbdavio patirtimi, technologijomis ar įrengimais. Jei darbdavys darbuotojo sukurtą dizainą įregistruoja savo vardu, darbuotojui turi būti mokamas atlyginimas, nebent dizaino kūrimas yra numatytas darbuotojo darbo sutartyje. Todėl, kaip ir autorių teisių saugomų kūrinių atveju, esminę reikšmę turi tai, kaip darbo sutartyje apibrėžtos darbuotojo funkcijos. Jei joje aiškiai numatyta dizaino kūrimo pareiga, papildomo atlygio klausimas paprastai nekyla, tačiau jei tokia pareiga nenumatyta, darbuotojas gali reikalauti atlyginimo už sukurtą dizainą arba ginčyti darbdavio teises į jį.

Kam priklauso teisė į darbuotojo sukurtą išradimą

Jei išradimas sukuriamas vykdant darbuotojo darbo funkcijas, gavus konkretų darbdavio pavedimą projektavimo, konstravimo ar mokslinių tyrimų metu arba naudojantis darbdavio technologijomis ir patirtimi, toks išradimas laikomas tarnybiniu ir patento paraiška paprastai teikiama darbdavio vardu. Išradimų atveju, kitaip nei autorių teisų saugomų kūrinių ar dizaino, darbuotojui turi būti papildomai mokama už išradimą, kai darbdavys gauna tarnybinio išradimo patentą arba pradeda išradimą naudoti. Įstatymas iš esmės leidžia tai daryti dviem būdais: darbuotojui gali būti mokamas padidintas atlyginimas už išradybinę veiklą, jei darbo sutartyje numatyta išradimų kūrimo pareiga, arba susitariama dėl autorinio atlyginimo už konkretų išradimą, kai jis patentuojamas ar pradedamas naudoti. To nepadarius darbuotojas gali kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti jį tarnybinio išradimo patento savininku. Taigi įmonėms, kurių veikloje gimsta išradimai svarbu ne tik tinkamai apibrėžti darbuotojų darbo funkcijas, susitarti dėl intelektinės nuosavybės, bet ir iš anksto reikėtų įsivertinti, kuris modelis tinkamesnis – mokėti darbuotojui padidintą atlyginimą už išradybinę veiklą ar susitarti dėl atlygio tik tais atvejais, kai konkretus išradimas nusprendžiamas patentuoti ar kitaip naudoti. Ką įmonėms verta patikrinti darbo sutartyse Kad netinkamai suformuluotos ar pasenusios darbo sutartys netaptų kliūtimi pritraukiant investicijas, parduodant verslą ar komercializuojant technologijas, įmonėms verta periodiškai jas peržiūrėti ir įsitikinti, ar darbuotojų sukurta intelektinė nuosavybė iš tiesų teisiškai priklauso įmonei. Praktikoje būtina įsivertinti kelis pagrindinius aspektus: • ar darbo sutartyse aiškiai apibrėžtos darbuotojų funkcijos ir ar jos atitinka realiai atliekamą darbą; • ar sutartyse numatytos intelektinės nuosavybės teisių perėjimo darbdaviui sąlygos; • ar aiškiai nustatyta intelektinės nuosavybės teisių perėjimo apimtis ir trukmė; • ar įvertinta, ar tam tikrais atvejais gali reikėti papildomų susitarimų dėl autorinio atlyginimo, pavyzdžiui, darbuotojų sukurtų išradimų patentavimo atveju. Laiku peržiūrėtos ir aiškiai suformuluotos sutartys padeda išvengti ginčų, užtikrina teisių į darbuotojų sukurtus rezultatus aiškumą ir leidžia įmonei saugiai naudoti bei komercializuoti tai, kas dažnai sudaro didžiausią jos vertę – inovacijas, technologijas ir kitus darbuotojų sukurtus sprendimus.