TRINITI JUREX Darbo teisės komanda patvirtino taisyklę, kad vien darbuotojo pasakymas „man priklauso“, neveikia, nes ginčuose teismai vis dažniau sako, kad sutartis – ne interpretacijų laukas.
Mūsų komanda sėkmingai atstovavo vienai iš didžiausių konditerijos gamybos įmonių Lietuvoje „Dzūkija“ dviejose darbuotojo inicijuotose bylose dėl darbo užmokesčio. Nors ginčai kilo dėl skirtingų situacijų – vienu atveju dėl priedų, kitu – dėl apmokėjimo už neaiškiai pagrįstą darbo laiką – abiejose bylose teismai pasisakė darbdavio naudai, aiškiai įtvirtindami esminį principą: darbo santykių sąlygos turi būti aiškiai apibrėžtos ir pagrįstos, o papildomi įsipareigojimai negali būti preziumuojami.
Pirmoje byloje darbuotojas reikalavo išmokėti metinius ir mėnesinius priedus. Teismas:
– pripažino, kad šie priedai nebuvo darbo sutarties sąlyga,
– pabrėžė, kad jų mokėjimas priklauso nuo darbdavio valios ir rezultatų,
– atskyrė, kas yra skatinamoji priemonė, o kas – privalomoji darbo užmokesčio dalis.
Antroje byloje darbuotojas reikalavo atlygio už laiką, kurio metu, jo teigimu, vykdė darbdavio pavedimus ne darbo vietoje. Teismas konstatavo, kad:
– nėra įrodymų, jog tuo metu jis faktiškai dirbo,
– darbo sutartyje aiškiai nustatyta darbo vieta, kur ir turi būti vykdomos darbo funkcijos,
– neegzistuoja susitarimas dėl alternatyvaus apmokėjimo už laiką, kai ne darbdavio pavedimu ir leidimu dirbama ne darbo vietoje.
Abi bylos tapo priminimu darbdaviams, kad darbo santykių sąlygos turi būti aiškiai ir raštu aptartos – tik taip galima užtikrinti teisinį aiškumą, išvengti nepagrįstų reikalavimų ir apsaugoti organizaciją nuo neplanuotų ginčų ateityje.
