Darbuotojas nemoka lietuvių kalbos: ką svarbu žinoti darbdaviui

Ketinate įdarbinti IT specialistą, kuris kalba tik angliškai? O galbūt jums reikalingi nekvalifikuoti darbuotojai, kuriems reikalavimas mokėti lietuvių kalbą nėra taikomas? Tokiu atveju vien tik pasirašyti šabloninę lietuvių kalba parengtą darbo sutartį nepakaks.

Kokie darbdavio namų darbai?

Naujas darbuotojas gali pradėti dirbti tik tada, kai yra pasirašytinai supažindintas su darbo sąlygomis, tvarką darbovietėje nustatančiomis darbo teisės normomis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis, – lietuvių kalba ir kita šiam darbuotojui suprantama kalba. „Užsieniečio“ sąvokos šiuo atveju nereikėtų suprasti itin siaurai – darbo pareigos ir turimos teisės turi būti aiškios ne tik užsieniečiui, ką tik atvykusiam į Lietuvą ar dirbančiam nuotoliniu būdu ne Lietuvoje, bet ir tokiam darbuotojui, kuris nors ir gyvena Lietuvoje ir/ar yra Lietuvos pilietis, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemoka lietuvių kalbos ar ją supranta tik minimaliai. Dokumentų vertimo esmė nėra formali, dokumento vertimas reikalingas tam, kad darbuotojas iš tikrųjų suprastų dokumento esmę. Šių dokumentų vertimo kaštai yra taip pat tik darbdavio atsakomybė – įpareigoti darbuotoją vienokiu ar kitokiu būdu padengti darbdavio patirtas vertimo išlaidas yra draudžiama. Dėl šios priežasties tam, kad vieno darbuotojo įdarbinimas netaptų itin finansiškai brangus, pirmiausia svarbu nuspręsti, kokiomis kalbomis bus rengiami įmonės dokumentai (lietuvių – rusų, lietuvių-anglų, lietuvių-anglų-rusų ar kt.) ir jau darbo skelbimuose kandidatams kelti privalomą nors vienos iš pasirinktų kalbų supratimo reikalavimą. Antras svarbus aspektas – aiškiai suprasti, ką būtina versti, o ką – ne. Versti reikia ne visus dokumentus, o tik tuos, kurie gali reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, kurios, pvz., be kita ko, gali lemti tam tikrų naujų teisių ar pareigų atsiradimą, papildomas garantijas darbuotojui (pvz., informacija apie pasikeisiančias darbo sąlygas, komandiruotės išlaidų apmokėjimo tvarką ir pan.), turimų teisių įgyvendinimą (pvz., informacija apie priklausančias papildomas atostogų dienas ir kt.).

Taigi, darbuotojui, nesuprantančiam lietuvių kalbos, jam suprantama kalba privalo būti pateikta:

1. Dvikalbė darbo sutartis ir visi jos priedai; 2. Kiti DK numatyti susitarimai su darbuotoju (konfidencialumo susitarimai, susitarimai dėl mokymosi išlaidų atlyginimo, nekonkuravimo susitarimai ir pan.); 3. Pranešimas apie darbo sąlygas (DK 44 str.); 4. Darbų saugą reglamentuojančios taisyklės ir tvarkos; 5. Privalomai komandiruojam darbuotojui teikiama informacija (DK 107 str. 6 dalis); 6. Visos kitos vidinės tvarkos, politikos, instrukcijos, kuriomis nustatomos darbuotojo elgesio taisyklės, darbuotojo pareigos ir teisių turinys; 7. Visi kiti dokumentai, susiję su tolesniu darbo sutarties vykdymu ar galimu nutraukimu (darbo sutarties pakeitimai, įspėjimai, prašymai pateikti rašytinius paaiškinimus dėl galimo darbo drausmės pažeidimo ir kt.) Finansiniams dokumentams, pavyzdžiui, kasos išlaidų orderiams, algalapiams, žiniaraščiams ir kt. nėra keliamas privalomas reikalavimas juos išversti į darbuotojui suprantamą kalbą. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl darbdavio pareigos privalomai versti informaciją apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (t.y. algalapius), kurią darbdavys privalo darbuotojui teikti pagal DK 148 str. 1 d., yra išaiškinęs, kad informacijos apie tokios informacijos pateikimas darbuotojui yra reguliariai atliekamas rutininis, įprastas, pasikartojantis veiksmas, ši informacija neturi būti privalomai verčiama į darbuotojui suprantamą kalbą, tokio reikalavimo darbdaviui nenustato įstatymai, o tokio reikalavimo nustatymas lemtų neproporcingas darbdavio patiriamas išlaidas1. Visgi, jei finansiniai dokumentai yra teikiami pasirašyti darbuotojui, jų turinys darbuotojui taip pat turi būti aiškiai suprantamas.

O kas, jei vertimų nebus?

Sprendimas pasirašytinai supažindinti darbuotoją su lietuviškais dokumentais ir neversti jų į darbuotojui suprantamą kalbą trumpuoju laikotarpiu gali sutaupyti vertimo kaštus, tačiau ilguoju laikotarpiu gali lemti kur kas didesnius darbdavio finansinius praradimus. Ginčo su darbuotoju atveju pareiga įrodyti, kad lietuviškai parengto dokumento turinys ir juo nustatytos pareigos ir/ar teisės darbuotojui, nesuprantančiam lietuvių kalbos, buvo suprantamas visais atvejais tenka darbdaviui. Tai įrodinėti darbdavys gali ir kitomis priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, žodiniais paaiškinimais, ankstesniu darbuotojo elgesio tose pačiose situacijose ar pan., tačiau nesant dokumentų vertimų tikimybė pralaimėti ginčą su darbuotoju ir patirti su tuo susijusias finansines išlaidas yra kur kas didesnė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2023