Konfidencialumas viešuosiuose pirkimuose: ką teigia teismų praktika?

2018 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net septyniose bylose nagrinėjo klausimus, susijusius su konfidencialiaisiais pasiūlymų aspektais. Tai neabejotinai rodo, kad sunkumų nustatant tiekėjo pateiktų duomenų konfidencialumą kyla ne tik perkančiosioms organizacijoms bei tiekėjams, bet ir teismams. Dėl to, siekiant išvengti dažnai pasitaikančių klaidų, verta trumpai apžvelgti esminius minėtos praktikos aspektus. Pirmiausia pabrėžtina, kad kasacinis teismas akcentuoja, jog viešųjų pirkimų specifika, pasireiškianti tuo, kad pirkimų procedūrose patys tiekėjai, teikdami pasiūlymus, išviešina su savo veikla ar patirtimi susijusius duomenis, t. y. faktiškai atsisako kai kurių duomenų slaptumo, lemia tai, kad šiose bylose tam tikri pasiūlymo duomenis gali būti pripažįstami neviešais tik išimtiniais atvejais – kai tai grindžiama pačios svarbiausios ir komerciškai jautriausios informacijos apsauga. Tiekėjo pateikti duomenys konfidencialiais pripažįstami tik tuomet, kai tiekėjas objektyviai pagrindžia, jog atitinkami duomenys realiai sudaro komercinę paslaptį. Primintina, kad konkretūs duomenys gali būti pripažįstami komercine paslaptimi, kai tiekėjas įrodo egzistuojant visas tris aplinkybes: 1) informacija yra slapta; 2) informacija turi komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) informacija yra slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Praktikoje tiekėjai, grįsdami pateiktos informacijos konfidencialumą, dažnu atveju perkančiosioms organizacijoms nurodo, jog paviešinus jų konfidencialia nurodytą informaciją, tiekėjas kreipsis dėl nuostolių atlyginimo. Perkančiosios organizacijos, išsigandusios galimų neigiamų pasekmių, priima sprendimą neviešinti tiekėjo komercine paslaptimi įvardintų duomenų, faktiškai net nevertindamos tiekėjo pateikto pagrindimo turinio. Toks perkančiųjų organizacijų elgesys yra visiškai nepagrįstas, kadangi tiekėjui nepateikus išsamaus pagrindimo, įrodančio, kad pasiūlyme nurodyti duomenys yra konfidencialūs, laikytina, kad tiekėjas nedėjo protingų pastangų išsaugoti šios informacijos slaptumą ir šie duomenys negali būti pripažįstami komercine paslaptimi. Taip pat labai svarbu paminėti, kad tais atvejais, kai tam tikri duomenys pripažįstami komercine paslaptimi, tai nesudaro pagrindo atitinkamą dokumentą pripažinti konfidencialiu visa apimtimi. Toks dokumentas gali būti išviešinamas neskelbiant konfidencialios informacijos, pavyzdžiui, iškerpant ar užtušuojant informaciją, sudarančią komercinę paslaptį. Apžvelgiant praėjusių metų teismų praktiką pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat identifikavo ydingą teismų praktiką, kai žemesnės instancijos teismai atsisakydavo nagrinėti tiekėjų ieškinius dėl konfidencialios informacijos išreikalavimo, remdamiesi tuo, kad neva tai yra išimtinai procesinio pobūdžio reikalavimai, kuriuos tenkinus jokia materialioji subjektinė tiekėjos teisė nebūtų apginta. Ši praktika iš esmės ribojo galimybes tiekėjams patikrinti perkančiosios organizacijos sprendimus ir ginti galimai pažeistas teises bei lemdavo tai, kad, siekiant išreikalauti tiekėjo dokumentus, tiekėjai dirbtinai nurodydavo ir materialiosios subjektinės teisės pažeidimus, juos grįsdami vien deklaratyviomis prielaidomis. Dėl to sveikintina, kad kasacinis teismas šią praktiką pakeitė ir sudarė galimybes ginti pažeistas teises teikiant ieškinius išimtinai tik dėl teisės susipažinti su laimėtojo pasiūlymu. Kaip matyti, nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai sukonkretina tiekėjų pasiūlymų konfidencialiųjų aspektų vertinimą, sudaro platesnes galimybes tiekėjams susipažinti su kitų pirkimo dalyvių pasiūlymais ir užtikrina sąlygas efektyviai galimai pažeistų teisių gynybai. Visa tai neabejotinai padidins viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumą ir teisėtumą.